Neuropsichologinė korekcija

Vaikų neuropsichologinė korekcija – tai plačiai pripažinta ir efektyvi  psichologinės pagalbos rūšis. Ji padeda vaikams įveikti bendravimo ir mokymosi sunkumus, kurie neretai būna susiję su tam tikrais individualiais ankstyvosios vaiko raidos ypatumais.

Neuropsichologinė korekcija skirta vaikams, kurie nesugeba bendrauti, sutelkti dėmesio, pasižymi impulsyviu elgesiu, yra vangūs arba, priešingai, pernelyg judrūs, turi bendrosios motorikos sutrikimų, patiria mokymosi sunkumų (sunkiai skaito, rašo, skaičiuoja), taip pat vaikams, kurių prasta atmintis, nepakankamai išlavinta kalba, žemas darbingumo lygis. Ji itin naudinga dažnai sergantiems, alergiškiems, dizartrijos ir tikų kamuojamiems vaikams.

Tokių vaikų neuropsichologinė korekcija reiškia ne tik jų sutrikusių funkcijų atnaujinimą. Tai – jų ugdymo sistema. Šis metodas sudaro prielaidas vaikui sėkmingai vystytis visose srityse: adaptuotis  daželyje, pasirengti mokyklai, bendrauti su suaugusiais ir bendraamžiais, gerai mokytis. Vaikas ima kur kas geriau vertinti save ir labiau pasitikėti savimi.

Geriausių rezultatų galima pasiekti, pradėjus taikyti neuropsichologinės korekcijos metodus ikimokykliniame arba jaunesniajame mokykliniame amžiuje. Kuo anksčiau vaikas pradeda lankyti  specialius užsiėmimus, tuo greičiau galima pasiekti gerų ilgalaikių rezultatų.

Pastebėta, kad pradėjus dirbti su 5–7 metų vaikais, bendromis tėvų ir specialistų pastangomis visada pasiekiama puikių rezultatų. Tačiau vaikui augant, galimybės jam radikaliai padėti mažėja su kiekviena diena. Tai susiję su tuo, kad žmogui pasiekus 9–12 metų amžių jo smegenys nustoja  intensyviai vystytis. Tėvai privalo suprasti, kad laiku nesuteikus būtinos psichologinės pagalbos ir ignoruojant tam tikrus vaiko raidos ypatumus, paauglystėje ir brandžiame amžiuje gali pasireikšti rimtų ir beveik nebepasiduodančių korekcijai psichikos funkcijų sutrikimų. Korekcijos programa rengiama individuliai, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko raidos ypatumus. Šie ypatumai nustatomi atliekant vaikų neuropsichologinę diagnostiką. Remdamasis  jos rezultatais, psichologas instruktuoja tėvus, kaip toliau ugdyti ir lavinti vaiką. Be to, jei tai būtina,  pasiūlo lankyti reguliarius korekcijos ar lavinamuosius užsiėmimus, kuriuos veda psichologai, stažavęsi pas šių programų sudarytojus.

Vaikų neuropsichologinė korekcija – tai užsiėmimų ciklas. Su vaiku dirbama griežtai laikantis tam tikros tvarkos ir eiliškumo, kurie atitinka normaliai vaiko raidai būdingus dėsningumus. Pradedame nuo bazinių pratimų ir tarsi iš naujo išgyvename visus vaiko judėjimo raidai būdingus etapus.  Kiekvienas užsiėmimas sudarytas iš kelių dalių: tempimo, akių judesių, kvėpavimo, judėjimo (šliaužiojimo, ropojimo) pratimų.

Palaipsniui pasitelkiami ir kognityviniai korekcijos metodai, skirti suvokimui, dėmesiui, atminčiai, erdviniam suvokimui, kalbai, mąstymui ugdyti, formuojama sąmoninga vaiko savireguliacija.

Per užsiėmimus vaikas mokosi bendrauti, įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, pradeda geriau vertinti save ir savo gebėjimus.

Rengiami tiek individualūs, tiek grupiniai neuropsichologinės korekcijos užsiėmimai (optimalus žmonių skaičius grupėje – 5–7). Tai priklauso nuo individualių vaiko savybių ir nuo to, kokius uždavinius sau kelia tėvai ir specialistai.

Korekcinė programa trunka 6–9 mėnesius. Užsiėmimus veda psichologas. Užsiėmimai organizuojami 1–2 kartus per savaitę dalyvaujant tėvams. Pastarieji įsisavina pratimus, kuriuos būtina kasdien kartoti su vaiku namuose, nes nereguliariai dirbant neįmanoma pasiekti pastebimų rezultatų.

Pasibaigus kursui, siekiant nustatyti, kokių rezultatų pavyko pasiekti, siūloma atlikti kartotinę neuropsichologinę diagnostiką.

 Korekcijos užsiėmimai naudingi visiems vaikams. Tačiau jų negalima skirti turintiems epilepsinį statusą, tam tikrų psichikos sutrikimų varginamiems ir sergantiems kai kuriomis somatinėmis ligomis vaikams. Tokiais atvejais sprendimą psichologas turėtų priimti drauge su gydytoju.